Krizės spaudžiami ispanai pradėjo skaičiuoti ir atrado įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kad milžiniškus pinigus investavo į transporto ir logistikos sistemą, kurios … niekam nereikia.
Pavyzdžiui, Ispanijoje 49 veikiantys valstybiniai civilinės aviacijos oro uostai. Beveik visi pastatyti per paskutiniu 20 metų, aktyviai naudojant Europos Sąjungos paramą. Šalies plotas apie 0,5 milijono kvadratinių kilometrų, arba 10 000 kvadratinių kilometrų tenka vienas skrydžių mazgas. Grubiai skaičiuojant, oro uostas stovi vienas nuo kito ne toliau, kaip už 100 kilometrų. Be šios infrastruktūros yra ir dar keli privatūs skrydžių centrai.
Žinant koks oro uostų kiekis, nenuostabu, kad paaiškėjo, jog kai kurie iš jų paprasčiausiai niekam nereikalingi. Pavyzdžiui, per visus 2011 m. Kordobos oro uosto paslaugomis pasinaudojo tik 8 500 keleivių. Grubiai skaičiuojant, po 23 keleivius kasdien. Tai ne pats blogiausias rezultatas. Katalonijoje esančioje Sabadeloje ar Maljorkoje įsikūrusioje San Bonitoje esantys oro uostai per visus 2011 metus nesulaukė nė vieno keleivio. Tiesa, ten dirbančio aptarnaujančio personalo atlyginimams tai niekaip neatsiliepė.
Už šių objektų eksploataciją apmoka valstybė. Visi darbuotojai profsąjungų nariai ir juos atleisti praktiškai neįmanoma. Šalies susisiekimo ministras pripažino, kad šalyje yra ir oro uostas, kuris per dieną aptarnauja vieną reisą 11 val. 30 min., tačiau visi jo darbuotojai pluša tvarkingai nuo 5 val. 30 min. ryto iki 20 val. 30 min. vakaro.
Prasidėjus krizei valstybinė įmonė „AENA“ garsiai išdrįso pasvajoti, kad reikia uždaryti 30 oro uostų, tačiau jei į gerklę kibo profsąjungos. Nė vienas skrydžių mazgas nebuvo panaikintas. Vienintelis kompromisas, šiek tiek mažinantis išlaidas, 17 oro uostų, kurie per metus aptarnauja mažiau kaip pusę milijono keleivių, nuo šio spalio dirbs tik trečdaliu standartinio grafiko.
Oro uostai ištuštėjo, nes šalies vyriausybė, viena ranka juos statydama, kita ranka atėmė klientus. Buvo sparčiai vystomas greitųjų traukinių tinklas, kuris taip išsiplėtė, kad pasiekė praktiškai visus didesnius šalies miestu. Ispanijoje apie 3 000 kilometrų greitųjų geležinkelių linijų. Daugiau nei Prancūijoje ir Japonijoje. Pietų Europos valstybę lenkia tik Kinija.
Nors vienas geležinkelio kilometras kainuoja 12 milijonų eurų, tačiau juos stato valstybė, todėl dėl efektyvumo niekas nesuka galvos. 2005 m. šalies vadovai iki 2020 m. į tinklo plėtrą žadėjo investuoti 83 milijonus eurų.
Tiesdami linija ispanai taip įsijautė, kad, sujungę didmiesčius, linijas pradėjo tiesti net į rajonų centrus. Pavyzdžiui, Toledo – Kuenka – Alabasete. Šiuos miestuose gyvena atitinkamai 85 000, 55 000 ir 170 000 žmonių. Pradėjus eksploatuoti šią liniją paaiškėjo, kad ja per dieną vidutiniškai pasinaudoja 16 žmonių. Maršrutą teko naikinti, bet bėgiai liko.
Visa Ispanijos geležinkelių sistema 2011 m. šaliai atnešė 2,5 milijardo eurų nuostolių. Kaip juos sumažinti niekas nežino. Geležinkelius mėginta privatizuoti, tačiau tokių nuostolių ant savo pečių nepanoro prisiimti nė viena privati įmonė.